Ką daryti, kai ištinka krizė? Šią temą iškėliau visu pirma dėl savęs. Įkritau į mažą duobę, pasimečiau ir priėmiau neteisingus skubotus emocinius sprendimus. Nepaisant to, spėjau stabtelti, nepatiręs didelių padarinių, ir pagalvojau, kad vertėtų iš šios situacijos pasiimti pamoką. O vienas geriausių būdų išmokti pamoką, ją išrašyti. Taigi, pavadinkim šį tekstą tiesiog atmintine – ką daryti, kuomet įkrentame į duobę? Nors labiausiai šį tekstą rašau dėl savęs, galbūt jis pravers ir Jums, tad dalinuosi.
1. Pernakvoti duobėje
Taip pavadinčiau pirmąjį žingsnį, įkritus į duobę (kitaip sakant, kai mus ištinka krizė). Taip, sutinku, gali būti situacijų, kuomet reikia greito sprendimo ir veikimo, tačiau iš savo patirties ir iš to, ką matau kitų situacijose, niekas nedega, tad niekur skubėti nereikia. Priėmę sprendimą rytoj, o ne šiandien; poryt, o ne rytoj; kitą savaitę, o ne poryt jokios katastrofos neįvyks. Įkritome į duobę? Leiskime sau joje pabūti: išgyventi baimę, stresą, liūdesį, pasimetimą ir kitas, atsirandančias emocijas. Leiskime sau pailsėti, kurį laiką apie nieką negalvoti. Galbūt pažiūrėti filmą, galbūt išeiti pasivaikščioti ar išgerti kavos – kas kam padeda. Man asmeniškai labiausiai padeda tokia nusiraminimo seka:
- Leidžiu sau nieko neveikti – tiesiog krentu į lovą, miegu arba tiesiog guliu. Dažnai tuomet būna liūdna – tuomet sau ir leidžiu liūdėti, neverčiu savęs jaustis kitaip – o jeigu verčiu – tai būna kelias į klaidų virtinę.
- Išliūdėjęs ir išjautęs kitus jausmus ir kiek aprimęs, išeinu pasivaikščioti ir/arba nueinu į treniruotę. Prisiversti išeiti pasivaikščioti gana lengva, nueiti į treniruotę gana sunku, kuomet kankina problemos, tačiau kuo daugiau gaunu fizinio krūvio, tuo labiau atsipalaiduoja galva. Atsipalaidavęs protas – vienas iš kelių į teisingų sprendimų priėmimą.
- Trečias žingsnis sakyčiau yra turbūt pats sunkiausias, siekiant nusiraminti. Neatspėsit – tai pokalbis su kitu žmogumi. Nežinau kaip Jums, tačiau man šis žingsnis yra pats sunkiausias, kadangi šio žingsnio įgyvendinimo sėkmė priklauso ne tik nuo mūsų pačių, tačiau ir nuo kito žmogaus. Deja, daugelis žmonių nemoka išklausyti ir išgyventi problemos kartu – žmonės puola patarinėti, auklėti, mokyti, raminti vietoj to, kad tiesiog klausytų ir bandytų suprasti. Nepaisant to, galiu pasidžiaugti, kad kartais gebančių išklausyti žmonių sutinku – tai būtina ir labai didelė pagalba prieš pradedant statyti kopėčias, skirtas išlipti iš duobės. Neturintiems artimų, galinčių išklausyti žmonių, rekomenduočiau pasinaudoti pagalbos linijomis, pavyzdžiui, Jaunimo linija, kurioje esu pats savanoriavęs. Tai nebūtinai bus stebuklinga pagalba, galbūt ir nepadės (kas gali garantuoti?), tačiau pamėginti tikrai verta.
P.s. kad visi liktų supratę – sakydamas, kad nebūtina apsispręsti šiandien, o galime ir kitą savaitę, neturiu omeny, kad reikia užmigti žiemos miegu ir tikėtis, kad problema išsispręs pati – viskam reikia balanso, taip pat ir šiuo atveju. Kadangi visiems ties čia viskas aišku, judam toliau. 🙂
2. Kopėčių projektavimas
Vos nusiraminę, nepradedam vėl pulti į paniką ir statyti brokuotų kopėčių. Kaip per dieną nepasistatė Roma, taip nepasistato ir kopėčios. Pirmas žingsnis joms pastatyti – jas suprojektuoti. Ką turiu omeny? Pradėkime nuo savo situacijos analizavimo:
- Kas konkrečiai vyksta mano gyvenime, kokia problema, kokie sunkumai, ko konkrečiai bijau ir kiek ta baimė ar tos problemos yra realios?
- Ką būtų galima padaryti, kokie gali būti sprendimo būdai? Sakyčiau, išrašyti juos visus, kas tik šauna į galvą. Išrašyti ir apmąstyti, nesiimti jų įgyvendinti – spėsim. Nepamirškim – lėtai, bet užtikrintai.
- Ko iš tiesų noriu iš gyvenimo; iš veiklos; iš santykių; iš dar kažko, ką galvoju pradėti daryti/užmegzti/nutraukti? Ar tam tikras sprendimas (veiklos pradžia, santykių pradžia ar kažkas kito) priimamas nes to iš tiesų norių, ar dėl kitų priežasčių: pinigų, kitų įtakos, dar dėl kažko?
3. Statom kopėčias
Po to, kai atsakome į sau išsikeltus klausimus, galime pradėti gaminti kopėčias. Lėtai, bet užtikrintai. Kai žinome, kokioje situacijoje iš tiesų esame, ko iš tiesų norime ir kokie galimi sprendimo būdai gali būti, galime dėliotis mažus žingsnelius išlipimo iš duobės link.
Sakykime, žlugo mūsų pajamų šaltinis ir mes turime finansinę pagalvę, kurios užteks mažiausiai 6 mėnesiams (jeigu neturite tokios pagalvės, persižegnoju už Jus – prašau, greičiau pradėkite tokią pagalvę kaupti – mano maldos neveikia amžinai) ir mes sugalvojome naują verslo idėją – galbūt tai hobis, iš kurio tikimės uždirbti, o galbūt tai veikla, kuriai turime kompetencijos ir galime tapti gerais specialistais, galbūt dar kažkas, dėl ko sugalvojote imtis tos idėjos. Turime 6 mėnesius naujam pajamų šaltiniui kurti. Vieni galbūt sakys, kad tai ilgas laiko tarpas, kiti priešingai – pats manau, kad nuo daug ko priklauso. Net jei ir neužtenka tų 6 mėnesių sukurti naujam pajamų šaltiniui, galbūt tas laikas gali būti išnaudotas bent pamatų sukurimui. Tokiu atveju galime susidėti mažus žingsnius savo tikslo link, pavyzdžiui pagal mano aprašytą situaciją:
- Peržiūrėti mokymus ar dalyvauti mokymuose, kurie padėtų išmokti naujų įgūdžių ar specialybės;
- Sukurti facebook/instagram puslapį, kuriame siūlysime savo paslaugas (sugalvoti pavadinimą, uždėti „cover“ nuotrauką, profilio nuotrauką ir pan.);
- Peržiūrėti apmokymus (tutorial) kaip sukurti gerą paslaugų reklamą;
- Nusistatyti racionalų mažą pradinį tikslą (pavyzdžiui, pirma ne kažką parduoti, bet surinkti bent 5 sekėjus);
- Nusistatyti kuo mažesnį, bet tuo pačiu efektyvų, biudžetą savo pirmam mažam tikslui pasiekti;
- Nusistatyti sau laikotarpį, per kurį reikia pasiekti nusistatyto mažo pirminio tikslo ir tuo pačiu susidaryti planą, kas bus daroma, jeigu tikslo pasiekti nepavyks (galbūt tuomet žingsnis būtų lavinti įgūdžius, keisti kryptį, susirasti darbą, kurio metu būtų užtikrinamos pajamos, tačiau tuo pačiu būtų galima atrasti laiko ir savo verslui kurti)
- Dar koks nors žingsnis, kurio nesugalvoju aš, bet sugalvojate Jūs.
Kaip ir minėjau, visų situacijos skirtingos ir kartais jose iš tiesų reikia greitų sprendimų arba jos būna nepakeičiamos ir neišsprendžiamos, tačiau iš mano patirties ir pastebėjimų, dažnai tos situacijos nėra pasaulio pabaiga. Jos sunkios, tačiau išsprendžiamos. Ir kaip pasakė mano mėgstamas psichoterapeutas Viktoras Franklis (1905 – 1997): ,,Negalime pasirinkti aplinkybių, kurios mus supa, tačiau galime pasirinkti veiksmus, kurių imsimės tų aplinkybių sūkuryje.“ Na, o kad mūsų veiksmai būtų patys geriausi mūsų pačių ir kitų atžvilgiu, mano įsitikinimu svarbu neskubėti, nusiraminti, leisti sau pabūti duobėje ir priimti tai, kad išlipimas iš jos bus lėtas – o lėtas, nereiškia, kad blogas – priešingai, lėtas kelias – užtikrintas kelias.
Galiausiai, negaliu praleisti ir to, kad duobės mūsų gyvenimuose yra būtinos. Jos mus lavina, daro mus stipresniais, leidžia atskirti svarbius dalykus nuo iš tiesų nereikalingų, suteikia prasmės ir suteikia kitokios naudos – visko neišvardinsiu. Keletas citatų Jums įkvėpimui:
„Kančia tai ne bausmė, o gyvenimo dovana, suteikianti proga mums augti.“ – Viktoras Franklis (1905 – 1997)
,,Kiekvienam vyrui būtina įkristi į duobę – tai pavojinga, gali būti net pražūtinga, tačiau būtina, kad jis iš jos išliptų pats savo jėgom – kitaip jis netaps tikru, stipriu, savarankišku žmogumi.“ – psichologė Regina Stančikaitė (nežinau gimimo metų, išsakyta privačiame pokalbyje 🙂 )
,,Kas bijo kančios, tas jau kenčia iš baimės“ – Mišelis de Montenis (1533 – 1592)
„Kelias į garbę eina tik per kančią“ – Antanas Maceina (1908 – 1987)
„Nuo kančios žmonės dažniausiai bėga į ateitį“ – Milanas Kundera (1929 – 2023)
„Ne tas, kuris kenčia, yra visų nelaimingiausias“ – Romainas Rolandas (1866 – 1944)
„Žmogus per skausmą, per kančią, siekdamas katarsio, daugiau pažįsta, plačiau ir giliau pamato“ – Justinas Marcinkevičius (1930 – 2011)
Ir Jūsų jau visų žinoma: ,,Per kančias į žvaigždes“ – Lucius Annaeus Seneca (4 pr. Kr – 65 po Kr.) :)))
Ačiū, kad skaitėt. Tikiuosi buvo naudinga. 🙂
Jeigu esate čia pirmą kartą, kviečiu susipažinti – pirmasis mano tekstas.
